EN
AUTOPORTRETAI

Naujienos > Granito iššūkiai
2008.06.30

Granito iššūkiai

Baisiame triukšme, apsiausti granito dulkių debesies, riedulius skaldo, šlifuoja, kala ir gremžia vėl šeši skulptoriai. Šį kartą iš Belgijos, Vokietijos, Turkijos, Izraelio ir du iš Lietuvos. Skirtingo amžiaus, lyčių, tikėjimo ir pažiūrų. Tačiau juos vienija ne tik menas ir granitas, bet ir specifinis kūrybinio gyvenimo būdas. Tai simpoziumai. Kelionė iš vieno į kitą. Per mėnesį, o kitur netgi per dvi savaites reikia sukurti unikalų monumentalų kūrinį. Dirbant tik su vietoje išsirinktu akmeniu, svetimoje aplinkoje, nežiūrint oro sąlygų, nuotaikų kaitos, nuovargio, šeimos ilgesio ir daugelio kitų dalykų. Tačiau įdomiausia, kad čia susirinkusiems terūpi vien kūrybinis darbas. Nuo ryto iki vakaro. Po to miegas. Vienintelę dieną savaitėje jie ilsisi sekmadienį.

Toks grafikas ir kūrybinio darbo atmosfera "Vilnojos" akmens skulptūrų simpoziume, kuris kasmet vyksta gegužės mėnesį. Birželį jau stovės nauji kūriniai iš granito pačių menininkų pasirinktose vietose. Vandenyje arba kalvelių šlaituose, tarp obelų arba laukymėse. Tarp skulptorių tikrai nustebau pamačiusi lietuvių garsenybę Nacionalinės premijos laureatą Antaną Kmieliauską (g.1932), kuris prisipažino niekad nedalyvaujantis simpoziumuose ir pats nustebęs, kad jį pakvietė. Tačiau nesigaili, nes "labai įdomu, labai geros sąlygos dirbti". Dabar čia jau pabaigta, pasak A.Kmieliausko, "kantraus Rūpintojėlio" arba tiesiog "mąstančio žmogaus" galva, ilgesingai parimusi ant ištiesto delno. Kuriai iš karto buvo rasta vieta "priešais lieptelį, kad gerai atrodytų ir matytųsi". Geometriška forma tiks ežero paviršiui, kad pro kiaurą trikampį arba taikliai įprasmintą "dieviškąją akį" galėtum žvelgti į vandens, miško ir plaukiančių debesų nuolat kintantį paveikslą. Vienodai garsus freskos, tapybos, grafikos ir skulptūros srityse menininkas prisimena, kad pirmą monumentalią akmens skulptūrą "Šv.Kristoforą" sukūrė dar 1957 m. Šv.Mikalojaus bažnyčios šventoriui Vilniuje. "Dabar stebiuosi, kaip padariau, gal tai vaikiškas naivumas, nes dirbau be įrankių - elektros, kompresorių, tik su geležiniais kaltais". Dar pabrėžia, kad nors kiti skulptoriai dažniau kuria abstrakčias formas, tačiau jis yra "daugiau žmogaus formų specialistas, kruopščiai studijavęs anatomiją". O temą "Vilnojos" parkui iš karto sugalvojo ir lengvai rado tinkamą akmenį, nes "čia yra labai daug gražių akmenų".

Kitas, jau spėjęs tapti pripažintu lietuvių skulptoriumi, simpoziume jau šeštus metus dalyvauja jaunasis Algirdas Kuzma (g.1973), kuris tęsia iš atskirų raudono granito narelių monumentaliai augančią "Kryptį". Pasak A.Kuzmos, ši skulptūra "gali tapti viso parko kūrimosi ir nemarumo simboliu, nes galutinis jos variantas nėra žinomas".

Sutikite, kad jauna, graži ir elegantiška moteris tirštame granito dulkių debesyje su sunkiu elektriniu šlifuokliu prie milžiniško riedulio yra gana keistas reginys. Bet paradoksaliai patrauklus. Švelnus moteriškumas kantriai nugali prigimtinį vyrišką kietumą. Belgės Brigitte Danse (g.1966) nuomone, skulptorės darbas gali būti ir moteriškas. "Daugybė moterų dirba su granitu, o be to mano skulptūra yra išties moteriška". Nors štai oro sąlygoms Brigitte nėra tokia atlaidi, kaip akmeniui. Tik atvykus, jai visai nepatiko šaltas ir labai gūsingas vėjas. Tačiau dar po savaitės ji jau buvo laiminga ir visa panirusi į darbą. Tiksliau, skulptūros kūrimą daugeliui netikėtu pavadinimu "Striptizas", nes - pasak Brigitte - "akmuo nusirengia". Jos pasirinkimą lėmė "be galo gražus akmuo, nes granitas - natūralus akmuo, o natūralumas yra labai svarbu". Dar nuoširdžiai priduria, kad jos skulptūra yra įdomi, nėra tradicinė ir būtent granitas jai suteikia žavesio. "Man labai patinka akmuo, kurį pasirinkau, galiu teigti, kad jis tobulai atitinka sumanymą, nes šis akmuo skulptūrai suteikia kontrastingumo". Reikėtų pridurti, kad įspūdingai turtinga riedulio faktūra plikai akiai bus veik neliesta, tik per jame išdilintus ir nukreiptus griovelius tyliai sruvens vanduo. Tad unikalus granito riedulys bus ne tik išsaugotas, bet ir savaip įprasmintas, kuo ypač džiaugiasi parko šeimininkas, simpoziumo sumanytojas ir granito "adeptas" Vidmantas Martikonis. Į "Vilnojos" simpoziumą ši 40-metė belgė, turinti tris vaikus - 19 ir 14 metų dukteris bei 12-metį sūnų, atvyko radusi informaciją internete. "Mano dėmesį patraukė originalios ir įdomios skulptūros, būtent dėl šios priežasties nusprendžiau pabandyti ir pati sudalyvauti". Nieko keista, kad Brigitte apie Lietuvą žinojo tik iš interneto. Tačiau "dabar galiu pasakyti, kad man ji labai patinka. Tai yra labai simpatiška šalis". Tarptautinių simpoziumų dalyvė, po "Vilnojos" liepos mėnesį vyks jau į aštuntą jos sąraše simpoziumą Portugalijoje. Jai svarbu, kad tokie renginiai leidžia autoriams keistis idėjomis, nuomonėmis ir kūrybos malonumu. Nes Brigitte Danse, nuo vaikystės domėjusis daile, yra profesionali skulptorė, baigusi Ljėžo (Liege) akademiją ir dirbanti su įvairiomis medžiagomis, skulptūras kūrusi iš žemės, poliesterio, geležies, natūralaus akmens. "Kiekviena medžiaga duoda savo grožį, bet man granitas yra pats gražiausias, nes tai gyvas, natūralus akmuo".

O štai penkiasdešimtmečio skulptoriaus iš Izraelio, dalyvaujančio jau 34-tame tarptautiniame simpoziume, pareiškimas beveik sutrikdė. Igor Brown (Igoris Braunas, g.1955) atvirai pareiškė, jog buvo maloniai nustebintas, galintis dalyvauti granito skulptūrų simpoziume Lietuvoje. Mat nuo 2000-ųjų po paskutinės intifados, pasak jo, menininkai iš Izraelio yra nekviečiami į europinius renginius. Arba stengiamasi nekabinti jų šalies vėliavos ir net pristatyti juos neva iš Rusijos ar Ukrainos, prisimenant jų protėvių kilmę ar pirmąją tėvynę. Kalbantis jis išdavė nerimą, kad simpoziumo vietoje neiškabintos vėliavos tik dėl jo dalyvavimo ir labai nudžiugo, kai sužinojo klydęs. Beje, Igoris yra 90-ųjų emigrantas iš Lvovo. Ten studijavęs interjero dizainą, Charkove baigė skulptūros studijas. Nes "dizainas - kaip mada, o akmuo - mano aistra, norėjosi mąstyti kitomis faktūromis". Prie Vilnojos ežero jis sukūrė "abstrakčią skulptūrą, kuri išsidvejina, o po to vėl susijungia į mazgą viršuje". Igoriui patiko, kad jo skulptūra kitų buvo pavadinta daigu. "Mąstau akmeninėmis formomis, monumentaliomis, bet ne dekoratyvinėmis". Jo nuomone, "akmuo reikalauja įsitikinimo, tikrumo, jog tu žinai". Tad savo skulptūrai pasirinko pilkai juodą granitą, nes jis sudėtingesnis, o rausvas - lengvesnis. Pats rado ir jai vietą - "prie kelio ant kalvelės gražiame fone".

Skulptorius "Vilnojos" simpoziumui, iš kurio išsiveš "didžiausius sentimentus", turėjo daugybę pagyrimų. Ir kad labai geras organizatorių santykis į menininkus, kas simpoziumuose yra itin svarbu, ir kad viskas buvo parūpinta - akmuo, įrankiai, patogus gyvenimas ir net laisvalaikis. Dar Igorį labai nustebino, kad jiems niekas nekainavo, apmokėtos net kelionės išlaidos, ko jis tikrai nesitikėjo. O apie "Vilnojos" simpoziumą jis sužinojo iš praeitais metais čia dalyvavusio pažįstamo italo Luca Zuppelli, kuris buvo sužavėtas ne tik simpoziumo atmosfera, bet ir Lietuvos gamtos. Pats Igoris Lietuvoje lankosi pirmą kartą, tačiau nepamiršo paminėti, kad artimiausias kaimynas šalia jo namų studijos, kurią meiliai vadina "vištide", yra iš Vilniaus. Dar prisipažino, kad į simpoziumus važiuoja nelabai turtingi menininkai, kurie patys neįstengia nusipirkti gero ir brangaus akmens. "Todėl važiuoju į simpoziumus realizuoti savo idėjų".

Izraelio skulptoriaus pastariesiems teiginiams pritaria, tik kitaip dėliodamas akcentus, ir jaunas entuziazmu trykštantis vokiečių skulptorius Roland Hoeft (Rolandas Heftas, g.1971). Turintis profesionalų akmens raižybos bei skulptoriaus išsilavinimą, jau dešimtmetį yra laisvas menininkas. Iki šiol dalyvavęs 24-iose parodose Vokietijoje, Olandijoje, Italijoje (šiuolaikinio meno bienalė Florencijoje), restauravęs senąją skulptūrą Eberbacho vienuolyne, Liudvigsburgo pilyje, Berlyno istorijos muziejuje. O į simpoziumus, kuriuos vadina "turistiniais", stengiasi nuvykti bent vieną kartą per metus ir "Vilnoja" jo sąraše dar tik ketvirtas. Nes Rolandui tai "kaip atostogos, kur susirenka žmonės iš įvairių šalių, įdomu suprasti kitus skulptorius". Ir atvirai pareiškia, kad nors "neuždirbi daug, bet čia paprastai dirbi sau, kuri tokias skulptūras, kokias gali". Turintis du vaikus vokietis prisipažįsta, kad po euro įvedimo Vokietijoje iš esmės pasikeitė meno rinka. "Kuri didžia dalimi nusmuko, nes vidurinioji klasė nustojo pirkti skulptūras, dabar tenka laukti tik turtingų pirkėjų ar užsakovų, pavyzdžiui, vieną kartą per metus".

Apie "Vilnojos" simpoziumą Rolandas sužinojo iš draugo egiptiečio, gyvenančio Olandijoje, kuris jam atsiuntė informaciją. Apsisprendė per tris dienas ir dabar labai džiaugiasi. Jis Vokietijoje daugiausia dirbo su smiltainiu ir itališku marmuru, o su granitu tik mažų formų. Čia tik atvykęs su idėjos eskizu, "labai greitai" rado tinkamą akmenį. Pirma nusprendęs daryti vienpusę skulptūrą, po 5 dienų jau pradėjo ir kitą pusę. Skulptūros idėja - "pirmasis Dievo kūrinys, kai jis kuria, kai kažkas atsitinka, pirštai patys stato, kurdami savo skulptūrą, pirštai - kaip kalba, kai tu neturi balso, negali kalbėti, pirštai nenatūralūs". Neabejotinai, ši skulptūra turės didelį emocinį užtaisą, nes autorius iš anksto modeliuoja jos matymo lauką iš didelio nuotolio, kai apskaičiuojamos pirštų formos - iš pradžių apvalios, toliau aštrėjančios, su būtinais šešėliais. Vokietis entuziastingai skaičiuoja, kad per dvi savaites dirbdamas prie šios granito skulptūros jau sunaudojo 7 deimantinius diskus. Ir nuoširdžiai dėkingas, kad nereikėjo čia atsivežti savų įrankių, "nes granitui jų reikia labai gerų".

Šešto simpoziumo šeštasis skulptorius iš Turkijos Ayhan Kayapinar (g.1956) yra bene turtingiausio patyrimo iš visų užsieniečių dalyvių. Po universitetinių studijų jis jau 27 metus kuria skulptūras ir tapybos darbus. 1992 m. Italijos vyriausybė jį pakvietė į komisiją vertinti darbus iš akmens ir marmuro. 1999 m. apgynė turkų ir islamo meno istorijos magistro laipsnį. Domisi šiuolaikine turkų poezija, kalba keturiomis kalbomis, šiuo metu dėstytojauja universitete. Jo skulptūros projektas 2008 m. Olimpinių žaidynių skulptūrų parkui Kinijoje tarptautinės 17-os narių komisijos buvo atrinktas iš 2433 pasiūlytų (iš 82 šalių) į 386 projektų grupę, vėliau į 112, iš kurių bus renkami medalistai. Turkų skulptorius save pristatė kaip vieną iš potencialių nugalėtojų. "Vilnojos" parkas galės didžiuotis, kad jame bus sukurta penktoji skulptūrinė moteris iš garsiosios turko serijos "Woman". Pirmosios iš jų yra Izmiro muziejuje bei Ankaros dailės muziejuje. Trečioji "Anatolian Woman" yra Bosnijoje-Hercegovinoje. Ketvirtoji - Kinijos olimpiniame skulptūrų parke. Tad penktoji Lietuvoje gali vadintis išties dinastine garsenybe.

Sunku būtų ginčytis su "Vilnojos" simpoziumo organizatoriumi ir akmens skulptūrų parko įkūrėju Vidmantu Martikoniu, kad "kiekviena skulptūra iš akmens yra išskirtinė, vienintelė ir nepakartojama". Jo nuomone, "galbūt formą ir įmanoma nukopijuoti, tačiau akmens faktūros - ne". Įdomu girdėti žinomo verslininko žodžius, kad akmuo jį traukia nuo vaikystės, nes "jis yra tarsi amžinybės simbolis". Ir visiškai įtikina pasaulio menininkų bei visuomenei atviro akmens skulptūrų parko mecenato požiūris, kad "Simpoziumas yra puiki galimybė užsienio šalių skulptoriams susipažinti su mūsų kraštu ir kultūra, bendrauti tarpusavyje bei laisvai ir nevaržomai realizuoti savo idėjas lietuviškame, itin tvirtame ir kietame granite". Šiandien parke jau arti 50-ties granito skulptūrų. Tik gaila, kad 2006 m. išleistas įspūdingas "Vilnojos" akmens skulptūrų parko albumas, preciziškai parengtas fotomenininko Rimanto Dichavičiaus, iš karto tapo bibliografine retenybe. Nes leidinio mecenatas V.Martikonis užsakė tik "reprezentacinį-dovaninį" ir pelno nesiekiantį 500 tiražą. Vistik reikia tikėtis, kad susirūpins ir valdiškos įstaigos tokiais leidiniais reprezentuoti pasaulyje Lietuvos kultūrą.

Žmogaus kūrybos, suteikiant natūraliam žemės rieduliui - granitui savo jutiminės vaizduotės formą, ir gamtos simbiozė yra pats tikriausias žmogiškosios esmės iššūkis. Ne nugalėti gamtą, o ją suprasti, su ja bendradarbiauti, paklusti ir susitarti. Akmens simpoziumai yra kur kas daugiau, nei tik meno akcija. Nes granito skulptūros žmogų - ne tik patį kūrėją, bet ir žiūrovą - brandina kaip pačios gamtos dalį ir ypatingu būdu priartina prie mūsų pradžių pradžios. Mat granitas, pasak geologų, yra pati unikaliausia mūsų planetos medžiaga, nuo kurios susiformavimo tiesiogiai priklausė žmogiškosios gyvybės atsiradimas. Ir tai vienintelė medžiaga, kurios nėra kitose planetose. Todėl nesistebėkime, kad "Vilnojos" parkas, gimęs iš asmeninės iniciatyvos ir dvasinio poreikio, jau tampa vienu iš pasaulinių meno traukos centrų.

Rasa Gečaitė